Naminis tofu

Jei nori prieš ką nors mažiau besidomintį kulinarija pasipuikuoti, gali tiesiog pasakyti, jog šiandien valgei, pavyzdžiui, salotas su keptu tofu (ir tahini padažu). Ir iš tiesų, tofu gali būti labai įmantrus dalykas. Ypač jei jį gaminiesi pats. Pačiame gamybos procese nieko įmantraus gal ir nėra, bet užtat kai ateina metas jį suslėgti... Čia ir prasideda visas smagumas. :D Taip taip, kai kurie žmonės turi tam specialiai skirtus presus. Bet mes nesam vieni iš jų ir norim jums įrodyti, kad nereikia jokios specialios įrangos, jei nori skanauti naminį tofu.

1 blokui tofu reikės:

• 500 g sojos pupelių
• vandens
• 3-5 v. š. obuolių acto.

Ką daryti:

1. Sojos pupeles užmerkti bent 5 valandoms.
2. Vandenį, kuriame mirko pupelės, nupilti.
3. Pagaminti koncentruotą sojų pieną:
1. Dalį sojos pupelių (kiekis priklauso nuo jūsų kokteilinės tūrio) kokteilinėje suplakti su vandeniu. Vienai daliai sojos pupelių turėtų tekti maždaug trys dalys vandens, t. y. jei dedate puodelį sojos pupelių, reikės 3 puodelių vandens. 
2. Gautą "pieną" prakošti per tankią marlę/sūrmaišį/užuolaidą ir gerai nusunkti.
3. Kartoti procesą, kol visos pupelės bus pamelžtos. : ) 
4. Dideliame puode sojų pieną virinti tol, kol jis užvirs. Besikaupiančias standžias putas šaukštu nugriebkit ir tik nepalikit puodo be priežiūros, nes tik užviręs sojų pienas laaabai linkęs išbėgti per kraštus!
5. Pienui užvirus, puodą nukaisti nuo ugnies ir minutėlę leisti jam pravėsti. Tuomet pilti actą. Pradžiai - 3 šaukštus, o tada žiūrėti pagal situaciją. Pieną actas turi "sutraukti" ir jame turi atsirasti stambūs baltymų gabalėliai - tofu masė.
6. Visą šitą darinį nukošti kiaurasamčiu, kiek įmanoma nusunkti karštą tofu masę ir dėti ją į sūrmaišį arba suvynioti į kokią nors skysčiui gerai laidžią ir standžią medžiagą. Tai reikėtų daryti kuo greičiau, kad tofu būtų imlus slėgimui ir sustingtų į dailų kepaliuką.
7. Prislėgti tofu. Kur ir kaip - tegul pasireiškia jūsų fantazija, bet tikrai nereikia nieko prašmatnaus. Mes jį prislegiame tiesiog plyta. Svarbu, kad iš jo išsunktas vanduo turėtų galimybę kažkur nutekėti. Mes tam naudojam paprastą plastmasinį indelį kiaurais šonais, kuriame pradūrėme kelias skylutes. Iki šio inovatyvaus technologinio sprendimo naudojom tiesiog kiaurasamtį, bet tofu gaudavosi ne toks simpatiškas kaip dabar. : ) 

Mūsų tofu presas, susidedantis iš balkone rastos plytos, kažkokio indelio su dugne išdurtomis keliomis skylėmis ir dubens.

Gerai prislėgtą tofu galite valgyti jau po kelių valandų (kai jis pilnai atvės). Jis puikiai tiks gaminti tofinienę, salotas ir kitokius patiekalus, kur paprastai reikalingas kietas tofu. Galit iš jo, pavyzdžiui, pasigaminti varškinio sūrio analogą: įtrinti jį druska, česnaku, kmynais. Arba pagardinti kitokiais prieskoniais. Labai tinka kuminas ar kitokie indiški prieskoniai. Bet mes labiausiai mėgstam jį tik rupia druska pabarstyti ir valgyti su cinamoniniu žemės riešutų sviestu. Atradimų atradimas!

Apie sorų kruopas

Sorų kruopos yra nuostabios, nes jos:

• sąlyginai nebrangios,
• neturi stipraus skonio, todėl yra universalios,
• yra maistingos.

Sorose nėra glitimo ir jos yra vienos iš baltymingesnių kruopų. Pvz., puodelyje virtų grikių yra maždaug 5,7 g baltymų, ryžių - 4,4 g, o sorų - 6,1 g. Jose taip pat yra daug B grupės vitaminų bei mineralų: vario, geležies, magnio, mangano ir cinko.

Nors soras verdant* jaučiamas itin stiprus kvapas, išvirusios jos neturi stipraus skonio, o puri jų tekstūra labai primena kuskusą. Dėl šių jų savybių jas galima labai plačiai naudoti virtuvėje: pradedant konditerija (dėti į kepinius - tiek virtas, tiek nevirtas), baigiant troškiniais ir košėmis. Pavyzdžiui, mūsų tinklaraštyje aprašytame ryžių su morkomis ir razinomis recepte ryžius galima pakeisti sorų kruopomis ir taip mėgautis tikrai ne mažiau skaniu, bet maistingesniu ir puresniu patiekalo variantu.

* Mes soras verdam taip: kruopas pirmiausia kurį laiką paskrudiname sausame puode, kol pasklinda stiprus kvapas (tik reikia nuolat maišyti ir žiūrėti, kad kruopos nesudegtų). Paskrudusias kruopas užpilam maždaug dvigubai didesniu kiekiu vandens, įberiam žiupsnį druskos ir verdam uždengtam puode ant silpnos ugnies, kol kruopos išverda ir vandens beveik nebelieka. Tuomet išjungę ugnį kuriam laikui paliekam uždengtas - kad kruopos spėtų sugerti visą likusį vandenį. 
Prieš naudojant, papurenam šakute.
Verdant dar galima įpilti kelis lašus aliejaus: tiek dėl skonio, tiek dėl turtingesnės tekstūros.

Tiesa, soros yra labai linkusios sugerti skysčius, todėl nerekomenduojam jų, kaip kokių ryžių, išsivirti iš anksto daugiau ir pasilikti šaldytuve kitai dienai - jos tiesiog sušoks į gabalą ir taps nebe tokios malonios tekstūros. Geriausia jų virti tiek, kiek tą dieną reikės.